Arūnas Ramanauskas motokrosu susižavėjo dar vaikystėje ir žavisi iki šiol. Šiemet sportininkas po ilgos pertraukos vėl tapo čempionu, šįkart senjorų klasėje, tačiau nėra godus titulams. Pasirinkęs taurių vyras žada kitąmet vėl kovoti Open klasėje. Kalbamės apie tvarką, planus ir jaunimą.

Lietuvos motokroso čempionate šiemet laimėjot užtikrinta taškų persvara. Jums nepavyko aplenkti tik Alesandro Girut iš Baltarusijos, kuris dalyvavo dviejuose etapuose. Kaip pats vertinat praėjusį sezoną?

Jaučiau, kad galiu nugalėti senjorų klasėje, todėl ją šiemet ir pasirinkau. Niekur kitur nebegaunu taurių (juokiasi). Jaunimą sunku aplenkti. Važiuoju nuo 16 metų su keleto metų pertrauka, bet niekada netapdavau čempionu. Esu laimėjęs tik jaunystėje su 500 cc galios motociklu ir šie metai buvo sėkmingi. Taip susiklostė aplinkybės, kad sugebėjau nuvažiuoti į visus etapus, visus važiavimus sėkmingai, be traumų baigti.

Kaip pasikeitė Lietuvos motokrosas nuo to laiko, kai pradėjote sportuoti?

Tarybiniais laikais buvo pigiau, dabar brangu, bet padeda rėmėjai. Seniau klubai pirkdavo motociklus, jei kažką sugebėdavai, galėdavai kilti aukštyn, gauti geresnę techniką. Dabar viskas priklauso nuo tėvų. Jei jie turtingi, gali vaikui nupirkti motociklą, jei ne, apie šį sportą gali tik pasvajoti. Ir man padėjo Rolandas Sakauskas, remiantis ne vieną sportininką. Varžybų organizavimo lygis dabar aukštesnis – daugiau tvarkos, seniau buvo „bardakas“.

Ką planuojate kitiems metams, toliau važiuosite senjorų klasėje?

Žiūrėsiu, kaip jausiuosi. Žiemą šiek tiek pasivažinėsiu, o kitais metais bandysiu važiuoti Open klasėje. Man patogiau važiuoti į varžybas sekmadienį, nes šeštadieniais reikia dirbti. Senjorų klasėje laimėjau, taurių pasirinkau, užtenka. Atsibosiu šioje klasėje. Laimėjau ir reikia dingti.

Kaip sezono metu ruošdavotės varžyboms, kiek treniruodavotės?

Treniruočių beveik nedarydavau, lengvai pasivažinėdavau aplink stulpą nedidelėje traselėje ir tiek. Senjorų klasėje galima važiuoti ir remiantis patirtimi, o Open‘uose reikia daug dirbti. Kitais metais, jei važiuosiu šioje klasėje, reikės daugiau ruoštis individualiai, važiuoti į ilgas, sudėtingesnes trasas, ugdyti ištvermę, vystyti greitį, pratintis prie didesnio krūvio. Didės ir išlaidos.

Ką iš jaunimo išskirtumėte kaip perspektyviausius sportininkus?

Dauguma važiuoja panašiai. Išskirčiau tik A.Gelažninką, gal dar N.Rukštelą. A.Jasikonį pradėjau vertinti tik paskutinėse varžybose Rokiškyje – jau gerai atrodė, ir Saulių drąsiai aplenkė, ir važiavimo stilius patobulėjęs. Prieš tai vertinau kritiškiau, pagal įdėtą darbą galėjo būti dar geresni rezultatai. Tačiau jaunimui labai svarbus momentas – persėdimas nuo 85-tuko ant didesnio motociklo. Tuomet ir pasimato, kas ko vertas.

Ką, kaip patyręs sportininkas, patartumėte jaunimui?

Mokytis iš tikrų lyderių, ir pats taip darau. Taip pat labai svarbu žiūrėti amortizaciją, turėti pinigų, daug dirbti ir teisingai sėdėti ant motociklo.

Kurios šių metų varžybos labiausiai įsiminė?

Visos jos buvo daugmaž vienodos – važiavau savo tempu. A.Girut buvo stipresnis. Įdėjus daugiau darbo, būtų galima jį aplenkti, bet nebesu toks patrakęs. Mažiau dirbu – prastesni ir rezultatai. Etapų organizavimo lygis visų buvo panašus. Skyrėsi tik trasos, o daugiau viskas vyko pagal taisykles.

Ar pajutote, kad atsiradus griežtesnėms taisyklėms, varžybų komisarui, atsirado daugiau tvarkos?

Komisaras įvedė tvarkos. Vėluoji į techninę apžiūrą – susimoki baudą, pašalinių trasoje nebėra. Tvarka yra gerai. Daugiau drausmės. Taisyklės tam ir yra, kad jų būtų laikomasi, tačiau visada atsiranda ir jas pažeidžiančių. Pažeidėjai dažniausiai ir būna nepatenkinti.

O jūsų šeima patenkinta tokiu hobiu ir savaitgaliais motokrose?

Žmona važiuoja kartu, vaikai kartais irgi vyksta kartu. Kai susipažinom, aš jau važiavau, tad žmona žinojo su kuo susideda. Kol kas nepriekaištauja, o jei neleistų važiuot, žinoma, rinkčiausi šeimą. Dėl motokroso juk nesiskirsi.

Jums nesunku išgyventi žiemą, kai varžybų beveik nevyksta?

Žiemą smagu pasitreniruoti, tačiau varžybos tokiu oru nelabai malonios. Stengiuosi juose nedalyvauti. Man jau ne 15 metų, užtenka sezono. Žiemą pailsi, atsigauni, pasiilgsti motokroso ir vėl nori važiuoti. Tačiau, žinoma, kas siekia rezultato, privalo treniruotis ištisus metus. Važiuoja sportininkai į Estiją treniruotis pas A.Leok‘ą. Aš manau, kad nebūtina vykti taip toli, galima pasivažinėti ir čia. Yra tų trasų.

Nemanot, kad trenerio patarimai yra svarbūs?

Treneris privalomas vaikams, kad jie išmoktų taisyklingai važiuoti, nes kai kurie važiuoja kaip išmano ir patys nelabai supranta teisingai daro, ar ne. Pačioje pradžioje treneris labai svarbus, o paskui jau gali sportininkas treniruotis ir pats. Laikui bėgant pripranta raumenys, sutvirtėja tie, kurių reikia ir viskas. Jei žmogus įpranta važiuoti neteisingai, tai lieka ilgam, atsikratyti įpročių sunku. Žinau tai iš patirties. Man niekas neaiškino, kaip važiuoti, pats stebėjau lyderius, bandžiau savo kailiu, rinkausi, kaip patogiausia. Tai atima laiko.

Kodėl pasirinkote būtent motokrosą, kuo jis išskirtinis?

Motokrosas man patinka. Nemėgstu nei krepšinio, nei futbolo. Esu lankęs dviračių sportą, tačiau  mečiau ir nuėjau į motokrosą. Dar vaikystėje tėvai nusivesdavo į varžybas Aleksandrijos trasoje. Motokrosas užveda, jis įdomus. Buvo įdomu, kai man buvo 16 ir liko įdomu iki šiol. Patinka ir važiuoti, ir stebėti varžybas. Jei ir per televizorių rodo motokrosą, visada renkuosi jį, o ne kitą sportą ar kokį filmą.

Joomla Templates and Joomla Extensions by JoomlaVision.Com