Kalbamės su 16-mete panevėžiete Ieva Gustaityte, debiutavusia Lietuvos čempionato II etape Panevėžyje ir vėl startavusia Dubysos slėnyje praėjusį savaitgalį. Mergina įveikė traumų baimę ir mėgaujasi važiavimu.

Šiandien individualiai startavai pradedančiųjų klasėje. Ko gero, daugelis apie tave beveik nieko nežino. Kada pradėjai važiuoti, kodėl nusprendei startuoti „LMSF Taurėje“? 

Pirmosios varžybos buvo Panevėžyje, Dubysoj antros, o važinėju nuo praeitos vasaros.

Kas Tave sudomino, paskatino išmėginti savo jėgas motokrose? 

Nuo pat mažumės domėjausi šiuo sportu, nes tėtis buvęs motokrosistas, pusbrolis irgi yra važiavęs. Anksčiau labai bijodavau, tad ir nepradėjau važinėti jaunesnė. Dabar pasidarė labai įdomu.

Kas kėlė baimę? 

Visi griuvimai ir traumų tikimybė. Trečiadienį per treniruotę stipriai susitrenkiau stuburą.

Ar šiandien tai labai trukdė važiuoti? 

Kliudė, nes kai pargriuvau labai susisuko nugara ir surakino raumenis.

Važiuoji individualiai, nesvarstei galimybės priklausyti klubui?

Niekas dar ir nesiūlė(juokiasi). Galvojom apie „Armadą Mx“, bet tėtis nusprendė, kad kol kas geriausia važiuoti individualiai.

Kokie šių metų, šio sezono planai, kur vėl tave pamatysime? 

Praleisime tik kitą savaitgalį vyksiančias varžybas Kėdainiuose, nes tėtis sakė, kad trasa gali būti per sunki, trasos paviršius labai kietas, tad griūti būtų labai pavojinga. Dar reikia sustiprėti, reikia fiziškai padirbėti, treniruotis. Vasarą varžybos vyksta beveik kiekvieną savaitgalį, tad pasirinkimas kur dalyvauti didelis, manau, po kelių savaičių vėl startuosiu. 

Koks jausmas startuoti kartu su tiek vaikinų? 

Net nežinau. Šiandien buvom dvi merginos, Panevėžyje buvau viena. Buvau daug prisiklausiusi apie startinį jaudulį, bet net ir pirmą kartą jis nebuvo toks didelis, kaip buvau nugąsdinta. Nesijautė jo.

Kada vis dėl to jauduliukas didžiausias? 

Prieš startą jis pats didžiausias, bet likus 15sekundžių jaudulio nelieka. 

Kas jį nuima?  

Jau pats motociklo darbas viską aplink išvirpina, turbūt išvirpina ir jaudulį.

Kaip manai, kodėl Lietuvoje taip mažai merginų motokrose? Kas jas gąsdina? 

Turbūt ir gąsdina visos tos traumos – būna juk, kad ir per galvą pervažiuoja, lūžta rankos, kojos.

O pati esi treniruotėse patyrusi rimtų traumų? 

Ne, tik sutrenkta nugara. Nelabai griūnu.

Galbūt merginos atsargiau važiuoja, dėl didesnės traumų baimės? 

Turbūt, aš irgi taip manau.

Lietuvoj motokrosas nėra labai populiari sporto rūšis. Kaip reikėtų padidinti žinomumą, populiarumą? 

Tai gal ir reikėtų daugiau reklamuoti pačias varžybas.

O kokios varžybos tau įdomiausios, kaip žiūrovei, ką įdomiausia stebėt?  

Sportininkų gali būti ir nedaug, svarbu, kad būtų įdomu pasižiūrėti. Kovos vyksta ir tarp pradedančiųjų, kai kurie tikrai geriau važiuoja, o silpnesni ima lenkti.

Kaip manai, šis sportas netrukdo moteriškumui, kaip paskatintum abejojančias, ar išbandyti jėgas motokrose? Kas tave pačią įkvepia važiuoti? 

Reikia tuo domėtis, arba tas noras ateina per kraują. Visą žiemą nevažiavau ir nekantriai laukiau pavasario, nes kai važiuoju, išsikraunu, išeina visa bloga energija. Paskui labai gerai jaučiuosi. Tėtis man vis kartoja: „Važiuok savo malonumui“. Taip ir darau. Svarbiausia, kad būtų smagu ir malonu, manęs tikrai niekas neverčia, nes būna ir tokių atvejų. Man pačiai labai patinka važiuoti.