17-niolikmetis uteniškis ant motociklo jau 12-ka metų. Per savo sportinę karjerą vaikinas iškovojo daugybę pergalių, titulų, taurių, diplomų, medalių bei kitų trofėjų. Praėjęs, 2010-ųjų sezonas Nerijui nebuvo labai sėkmingas – dėl patirtų traumų bei kritimų jam nepavyko įgyvendinti visų savo užsibrėžtų tikslų, tačiau kuo pasidžiaugti vaikinas tikrai turi. Šiemet jis pirmąkart tapo Lietuvos čempionu MX2 klasėje ir netikėtai išsipildė jo svajonė – nuvykti į Ameriką ir ten dalyvauti varžybose su pajėgiausiais pasaulio motokrosininkais. Su N.Rukštela kalbamės apie sėkmę, startinį jaudulį, pergalių troškimą ir ateities planus.

Sezonas buvo gana turiningas - dalyvavai Lietuvos motokroso ir enduro čempionatuose, išbandei jėgas Red Bull‘io Nacijų motokroso varžybose. Kaip pats vertini praėjusį sezoną - tiek savo pasirodymus ir rezultatus, tiek kitus sportininkus bei varžybų lygį? Ar geri buvo metai?

Praėjusį sezoną vertinu pusėtinai. Nuo balandžio iki lapkričio varžybose dalyvavau praktiškai kiekvieną savaitgalį. Vienose varžybose sekėsi geriau, kitose prasčiau. Visų 2010 metų sezonui iškeltų tikslų įgyvendinti nepavyko. Kita vertus, iškovoti titulai maloniai džiugina ir neblogai nuteikia ateičiai. Šiais metais pirmą kartą savo sportinėje karjeroje tapau Lietuvos čempionu motokroso suaugusiųjų Mx2 klasėje, o Open motociklų klasėje į priekį praleidau tik J. Karklinš ir iškovojau sidabro medalį. Būdamas 16 metų iškovojau pirmuosius taškus Europos Open suaugusiųjų klasėje. Antrą kartą atstovavau Lietuvai Pasaulio komandiniame čempionate (Nacijose), B finale Amerikoje buvau 21. Neblogai sekėsi ir Lietuvos taurėje – antra vieta Mx2 klasėje, taip pat tapau Lietuvos čempionu enduro krose E1 klasėje.

Šį sezoną atstovavai Kėdainių "Vedavą", kuris Lietuvos čempionate surinko daugiausiai taškų. Ar tau svarbi ši komandinė pergalė? Ar planuoji ir kitą sezoną likti šiame klube?

Taip, motokroso varžybose šiais metais atstovavau Kėdainių „Vedavo“ klubui. Kadangi niekada nemėgstu pralaimėti, stengiausi iš visų jėgų ir labai džiaugiuosi, kad kartu su kitais „Vedavo“ sportininkais  iškovojome aukso medalius komandinėje įskaitoje. Enduro krose atstovavau savo gimtajam Utenos „Porterio“ klubui. Gaila, kad vienam iš komandos narių gavus traumą teko pasitraukti iš komandinio enduro kroso čempionato. Dėl kito sezono dar daug klaustukų, ir kur, ir už ką važiuosiu paaiškės tik balandžio pradžioje.

Motokrosas sunkus sportas, kupinas įtampos, jaudulio, azarto, noro laimėti. Greičiai dideli, o klaidos dažnai būna lemiamos. Kaip tu susitvarkai su psichologine įtampa, startiniu jauduliu? Kas tau sunkiausia šiame sporte?

Motokroso varžybose dalyvauju nuo 5 metų, taigi prie visko jau esu pripratęs. Nors prieš startą jaudulio visiškai atsikratyti nepavyksta, tačiau viskas išgaruoja nukritus starto varteliams. Tada lieka vienintelė mintis – važiuoti kuo greičiau ir kirsti finišo liniją kuo aukštesnėje pozicijoje. Man sunkiausia šiame sporte yra  žiūrėti į kitus lenktyniaujančius sportininkus, kai pats dėl traumos negaliu sėsti ant motociklo.

Ne vienose varžybose tau nepavyko išvengti kritimų, ypač kovojant Open klasėje su Janiu Karklinšu. Kokios dažniausios to priežastys?

Kritimai -  neišvengiama mūsų sporto dalis. Su tuo reikia susitaikyti. Kiekvienas kritimas turi savas priežastis, jos yra labai įvairios: kartais nepavyksta tinkamai sureguliuoti motociklo pakabos, kartais pritrūksta treniruočių ant skirtingų trasų gruntų, dažnai tenka startuoti su mažesnėmis ar didesnėmis traumomis ir t.t. Šiais metais kovojant su J. Karklinš Open motociklų klasėje iš tikrųjų labai nesisekė. Kadangi labai vėlai pradėjau sezoną, tai sezono pradžioje stengiausi po truputį rinkti taškus ir saugotis traumos. Pagrindinis tikslas buvo pasiekti aukščiausią sportinę formą rugsėjo – spalio mėnesiais ir tada pabandyti susikauti su J. Karklinš dėl Open klasės čempiono vardo. Deja, sumušta koja Latvijos čempionate liepos pabaigoje ir po to nelaimingas kritimas į garažo duobę rugpjūčio pabaigoje – paskutiniuose čempionato etapuose mane pavertė tik statistu.

Kas tave labiausiai motyvuoja važiuoti, net ir ištikus nesėkmei tęsti kovą?

Į priekį veda pagrindinis tikslas – pergalės. Juk pas mus – motokrose – viskas sudėliota į lentynėles – tapęs čempionu 50 cc klasėje, siekiau 65 cc čempiono vardo, toliau buvo 85 cc, jauniai, šiais metais Mx2. Lietuvoje man dar trūksta Open čempiono vardo. Na, o toliau Europos ir pasaulio čempionatai. Taip, kad darbo dar labai daug.

Tavo nuomone, ar tarp motokroso sportininkų vyrauja sąžininga konkurencija, ar vis tik lieka vietos intrigoms ar nesutarimams už trasos ribų? Ką šiemet laikei pavojingiausiais, stipriausiais konkurentais?

Į įvairiausias intrigas ir nesutarimus stengiuosi niekada nesivelti. Su visais sportininkais bendraujame gana draugiškai. Nors dažnai nukenčia galutinis rezultatas, bet ir važiuodamas trasoje taip pat dažniausiai renkuosi neagresyvų važiavimo stilių. Sezono pradžioje maniau, kad Lietuvoje nebus lygių V. Bučui ir A. Gelažninkui. Mano tikslas buvo iki rudens maksimaliai iki jų priartėti. Arūnas nepagijo, V. Bučas startavo ne visuose etapuose, tad likome kovoti dviese su J. Karklinš.

Daugeliui sportininkų motokrosas tampa gyvenimo būdu. Tu važiuoji, kad gerai praleistum laiką, sulauktum merginų dėmesio, parodytum savo galimybes ar turi rimtų tikslų ir sieji savo ateitį su motokrosu?

Man, kaip ir daugeliui sportininkų, motokrosas yra gyvenimo būdas, norint pasiekti aukštų rezultatų, nors Lietuvoje, kitaip ir negali būti. Dažnos treniruotės, kelionės į stovyklas ir varžybas užima beveik visą laiką. Jeigu pasitaikytų galimybė - savo ateitį norėčiau susieti su motosportu.

Dalyvauji ne tik motokroso, bet ir enduro kroso varžybose, E1 klasėje iškovojai pergalę. Kuris laimėjimas svarbesnis - motokroso ar enduro, kokie, tavo nuomone, esminiai šių sporto šakų skirtumai ir kur įdomiau dalyvauti?

Šiais metais planavau startuoti dar ir supermoto Lietuvos čempionate, bet dėl ligos negalėjau išvažiuoti į pirmuosius etapus, tad teko šio sumanymo atsisakyti. Na, o enduro krosas man yra daugiau treniruotės ir ištvermės lavinimas. Pagrindinis mano tikslas – kuo aukštesni rezultatai motokrose.

Ko gero, svarbiausias renginys, kuriame šiemet dalyvavai - Red Bull'io Nacijų motokrosas. Kokie įspūdžiai? Kaip vertini savo pasirodymą, ką pamatei, ko išmokai? Ar palaikai ryšį su kitais komandos nariais - Amerikos lietuviais?

Taip, Red Bull Nacijų motokrosas buvo svarbiausios ne tik šio sezono, bet ir visos mano sportinės karjeros varžybos. Nuvykti į Ameriką ir ten dalyvauti varžybose su pajėgiausiais pasaulio motokrosininkais – buvo mano svajonių svajonė, kuri šiais metais netikėtai išsipildė. Įspūdžiai nepakartojami. Suvažiavau vidutiniškai, labai trukdė peties trauma, neišėjo į naudą ir motociklų kaitaliojimai. Amerikos lietuviai sutiko ir priėmė fantastiškai. Su daugeliu palaikome ryšį iki šiol.

Varžybos, treniruotės, kelionės atima daug laiko. Ar nenukenčia mokslai?

Motokrosas nėra draugiškas sportas mokslui. Stengiuosi neatsilikti, bet pirmūnas tikrai nesu.

Tau 17-ika. Po keleto metų teks apsispręsti, ką toliau veikti gyvenime. Susimąstai apie tai? Kokia veikla, profesija domina?

Domiuosi inžinerija. Didžiausia svajonė  - mokytis ir sportuoti Amerikoje.

Sezonas baigėsi. Ar lengva išgyventi žiemą, kai varžybų beveik nevyksta?

Jeigu yra galimybės – stengiuosi motociklo nepamiršti ir žiemą. Šie metai truputį kitokie, nes lapkričio 30 dieną laukia peties operacija. Po to reabilitacija ir fizinis pasiruošimas kitam sezonui.

Kaip ruošiesi varžyboms sezono metu, kiek kartų per savaitę treniruojiesi?

Sezono metu, kai varžybos vyksta kas savaitgalį, stengiuosi ant motociklo sėdėti antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį.

Ką planuoji, kokius tikslus sau keli ir kaip ruošiesi kitam sezonui?

Kitas sezonas priklausys nuo suformuoto kitų metų biudžeto. Kol kas dar sunku ką nors pasakyti. Jei būsiu sveikas ir gerai pasitreniravęs – labai norėčiau startuoti Europos čempionate, gal išbandyti save viename kitame pasaulio čempionato etape, stengsiuosi patekti į Lietuvos suaugusiųjų rinktinę ir trečią kartą dalyvauti Pasaulio komandiniame čempionate Prancūzijoje. Norėtųsi save išbandyti ir pasaulio jaunių čempionate.

Kas svarbiausia, siekiant čempiono titulo - darbas/treniruotės, talentas, technika, noras laimėti ar sėkmė?

Mano nuomone, siekiant čempiono titulo nesvarbių dalykų nėra. Kiekviena smulkmena gali būti lemiama, nemaišo ir sėkmė. Pasinaudodamas proga dar kartą norėčiau padėkoti visiems prisidėjusiems prie mano pergalių. Be savo aptarnavimo komandos, rėmėjų, fanų – pasiekti pergales būtų labai sunku.