„Motobrolių“ komandos atstovas Laurynas Kudakas sporte ne naujokas – vyras daugiau nei 10 metų žaidžia rankinį, laisvalaikiu mėto į krepšį, slidinėja, o jam dar ganėtinai naujam sporte – motokrose iškovoto šalies čempiono titulo ATV pradedančiųjų klasėje jis nesureikšmina – teigia dar nesijaučiantis pakankamai stiprus, ir pasivažinėjimas keturačiu bei dalyvavimas varžybose jam tik malonus laisvalaikio praleidimo būdas, tačiau su kiekvienu atsakymu darosi vis aiškiau, kad šis žmogus perfekcionistas, ir kad ir ko besiimtų, siekia būti geriausias. Šis interviu, tai galimybė kiekvienam darkart pažvelgti į motokrosą naujoko akimis, ir ne tik prisiminti savo pradžią, bet ir pasimokyti užsispyrimo ir ryžto.

    Žaidėte rankinį, dalyvaujate Enduro varžybose, kokie keliai atvedė į motokrosą ir kodėl būtent ATV?

Rankinį žaidžiu ir šiuo metu. Mano manymu, tai labai gera kombinacija palaikyti gerą fizinę formą ir atsipalaiduoti po sunkių dienos darbų. Taigi rankinis žiemą, o vasarą ATV. ATV pradėjau važinėti po miškus ir gatves. Bet patikėkite manimi, tai greitai atsibosta - norėjosi kažkokio tiklo, kažkokio siekio. Praeitais metais išbandę Enduro su komanda užsibrėžėme tikslus sudalyvauti visuose LMSF rengiamuose Enduro bei Motokroso čempionatuose, nes keletą kartų bandėme dalyvauti komerciniuose renginiuose ir motokrosas patiko. Tai lenktynės, kuriose reikalaujama daug meistriškumo ir jas lemia greitis. Man, kaip sportininkui, visada norisi siekti rezultatų, norisi tobulėti ir norisi kovoti, motokrosas  - tai tinkama vieta save išreikšti, pamiršti kasdienius rūpesčius ir važiuoti. ATV - nes tai kitoniška, nes tai reikalauja daugiau ištvermės, nes tai reikalauja daugiau pastangų. Ir visa tai įdomu.

Kaip manot, kas jums lėmė pergalę Lietuvos motokroso čempionate? Kas, jūsų nuomone, svarbiausia, siekiant laimėti - fizinis pasiruošimas, technika, psichologinis nusiteikimas?

Visų pirma, tai ryžtas kovoti, neužmirštant, kad tai darau tik dėl savęs ir kad tai įdomu. Visada norisi nepasiduoti ir kovoti iš visų jėgų, norisi būti priekyjė, tačiau ne visada taip pavyksta. O be to yra tikrai daug stipresnių sportininkų pradedančiųjų, kurie turi galimybę turėti ir geresnę techniką, ir didesnį meitriškumą. Tačiau šiame sporte reikia ir stabilumo, reikia dalyvauti visose varžybose ir kovoti iki galo, o ne tik atlėkti į vienas varžybas ir viskas. Reikia važiuoti stabiliai. Aišku labai didelį darbą padarė mūsų komandos vadovas Linas. Jis visada yra tas žmogus, kuriam motokrosas reiškia viską ir kuris visada pastumės dalyvauti varžybose. Taip, be abejo, visi faktoriai yra lemiantys motokrose - tiek sportinis pasirengimas, tiek technika. Aš rankinį sportuoju jau daugiau nei 10 metų, todėl psichologiškai pasirengti moku, tačiau prieš varžybas jauduliukas pakibina.

Kaip ruošdavotės varžyboms, kiek kartų per savaitę treniruodavotės?

Visų pirma ruošiantis varžyboms reikia paruošti ATV. Taigi iš pradžių keletas vakarų praleistų garaže, po to keletas vakarų treniruočių ir varžybom pasiruošęs. Svarbu nepersistengti. Svarbu ir pailsėti, nes kai pervargsti - pradedi daryti klaidas.

Kokios šių metų varžybos labiausiai įsiminė, kodėl?

Šiais metais labiausiai įsiminė Panevėžyje rengtos Lietuvos motokroso čempionato varžybos. Buvo smagu, nes buvo daug dalyvių, stiprių gerai važiuojančių sportininkų, įdomi trąsa, buvo iš ko pasimokyti, buvo ir šampano purslų. Tai buvo antrasis Lietuvos čempionato etapas, kurio laukiau su nekantrumu ir kuriame buvo smagu dalyvauti ir pakovoti. Gražus oras, daug sportininkų, su kuriais galima pabendrauti ir gerai praleisti savaitgalį su visa Motobrolių komanda.

Kurioje trasoje labiausiai patiko važiuoti ir į kokią nesinorėtų sugrįžti?

Šiaip visos trąsos įdomios, skirtingos, savotiškos. Man svarbiausia važiuoti. Į visas trąsas norėčiau sugrįžti. Kad ir kiek pastangų ruošiant trąsą įdeda trąsos savininkas, ačiū jiem už tai, kad populiarina šį sportą. O kuo saugiau ir įdomiau jie trąsas paruoš, tuo bus smagiau važiuoti ir kovoti, tuo bus smagiau žiūrovams ir norėsis grįžti į tas trąsas.

Kokį įspūdį paliko pirmasis motokroso sezonas? Kaip vertinate varžybų organizavimo lygį, bendrą atmosferą renginiuose?

Bendra atmosfera renginiusoe yra gera. Kadangi esu tik pradedantysis - naujokas, tai labai sunku vertinti varžybų lygį. Aš pilnai suprantu, kad organizaciniai klausimai labai priklauso nuo finansų, o motokrosas Lietuvoje kol kas nėra toks populiarus ir taip gerai finansuojamas kaip kaimyninėje Latvijoje ar Estijoje. Nuo to ir priklauso organizuojamų varžybų lygis. Jeigu tobulės organizatoriai - tobulės ir sportininkai, ir visas motokrosas. Vienokiu ar kitokiu būdu susidariau gerą įspūdį apie sezoną. Tačiau vienintelis dalykas, kas tikrai labai nepatiko - kad sezono eigoje keletas etapų neįvyko. Atrodo jau susiplanuoji savo laiką taip, kad galėtum dalyvauti varžybose, ruošiesi - o čia tau kaip šlapiu skuduru per veidą – varžybų nebus. Sportininkus tai demotyvuoja - mane taip pat.

Ar draugiška motokroso bendruomenė, ar lengvai į savo būrį priima naujus žmones, dalijasi patirtimi, patarimais ar juntama stipri konkurencija?

Yra labai įvairių tipų sportininkų. Vieni padeda, pataria - kiti ne. Bent jau naujokai, manau, visi sutariame gerai, kol kas jokių neigiamų emocijų. O konkurencija visada buvo ir bus - kitaip nebūtų įdomios varžybos. Motokrose - kiekvienas už save

Jums įdomiau, smagiau važiuoti Enduro ar motokroso varžybose? Kokie, jūsų nuomone, esminiai skirtumai?

Įdomu ir ten, ir ten. Enduro - tai ištvermė ir stabilumas, o motokrosas - tai greitis ir važiavimo technika - meistriškumas. Gaila kad enduro nepasižymi sportininkų gausa. Bent jau ATV klasėje - gal visi ne tokie ištvermingi. O juk enduro - jei padarei klaidele - turi galimybę pasitaisyti, tačiau motokrose - klaidos neatleidžiamos - lieki paskutinis.

Koks jausmas būti Lietuvos čempionu? Kiekvienose varžybose važiuojate, turėdamas tikslą laimėti, ar kartais svarbiausia dalyvauti, gerai praleisti laiką, nesureikšminant rezultatų?

Iš tikrųjų sakant, šio titulo nesureikšminu - ir vien dėl to, kad nesijaučiu pakankamai stiprus. Nors aš ir šiaip gyvenime vadovaujuosi principu, kad tobulėjimui ribų nėra. Šis sportas man suteikia tik džiaugsmo kaip geras laisvalaikio praleidimo būdas, nors ir visada jaučiuosi pavarges po varžybų - bet iš tikrųjų pailsėjęs. Aukštumų aš nesiekiu, nes pradėjau sportuoti ne taip seniai šį sportą. Mana, šis sportas išliks kaip geras laisvalaikio praleidimo būdas. Tačiau patikėkite manimi, laimėti - jausmas yra tikrai geras. Nors ir kaip save kaltinčiau, kad ne viską padariau teisingai per vienas ar kitas varžybas, bet laimėjęs jaučiuosi patenkintas.

Ką veiksite žiemą? Kaip planuojate ruoštis kitam sezonui, kokie planai ir tikslai kitiems metams?

Kol kas planuoju šiek tiek pailsėti nuo šio sporto. Vistik įtemptas sezonas atitrankė mano kaulus. Visą žiemą žaisiu rankinį už KTU komandą bei užsiimsiu kita sportine veikla - kaip slidinėjimas, nevengsiu ir pamėtyti kamuolio į krepšį. Tačiau po truputėlį tvarkausi savo techniką ir laikas nuo laiko važiuosiu pasitreniruoti su ATV - be to tikrai negaliu. Viskas priklausys nuo laisvo laiko - vistik žiemą vakarais tamsu, o Lietuvoje kol kas apšviestos motokroso trąsos nėra, tad lieka tik savaitgaliai, o jie kartais taip pat būna apkrauti darbais. Rimtesnis pasiruošimas kitam sezonui manau prasidės tik vasario mėnesį. Tikėkimės komandos vadovas jau ruošia planus. Tačiau prieš tai yra daug kitų paruošiamųjų darbų - kaip finansų sudėliojimas, technikos paruošimas. Kol kas planai nesikeičia - kaip ir šiais metais, taip ir kitais metais važiuosime ir stengsimės tobulėti bei tuo pačiu gerinti rezultatus, ratų įveikimo laikus - "patrankų mėsa nebūsime - vysimės open'us".