Imantas Tamuliūnas – šis vardas gerai žinomas Lietuvos motokoso bendruomenei. Turbūt sunkiai atrastume besiginčijančių, kad jis  - stipriausias ATV klasės Lietuvos sportininkas. Tai įrodo ne pirmus metus apginamas čempiono titulas. Nuo vaikystės važiuojantis vyras prisipažįsta, kad motokrosas jam tapo narkotiku ir be jo negali, bet apgailestauja, kad čia labai daug ką lemia pinigai ir stiprūs sportininkai, nesulaukę paramos, dėl finansų trūkumo neišvažiuoja atstovauti Lietuvos visose tarptautinėse varžybose, kuriose galėtų. Šiame interviu Imantas trumpai papasakoja savo sportinės karjeros istoriją, paneigia gandus ir tikina, kad motokrose pertraukų daryti negalima, tad pats laikas pradėti ruoštis kitam sezonui.

Kaip vertinate pasibaigusį sezoną, savo rezultatus? Ar pavyko įgyvendinti savo tikslus?

Ne visus tikslus pavyko įgyvendinti. Norėjau būti ne tik Lietuvos bei Latvijos Superkauso čempionu, bet ir Latvijos čempionu. Vienas tikslas dėl techninių mtociklo kliūčių liko neįgyvendintas.

Lietuvoje beveik visada esate pirmas, išskyrus tuos atvejus, kai kažkas nutinka motociklui. Klaidų neteko pastebėti. Važiuodamas į varžybas būnate įsitikinęs, kad pirmausit? Kaip nusiteikęs startuojate?

Aš niekada nenuvertinu savo varžovų. Man visi yra konkurentai. Kai atvažiuoju į varžybas, nesakau, kad būsiu nugalėtojas, nes visko gali atsitikti – galiu ir klaidą padaryti, gali ir technika sugesti.

Kaip psichologiškai susitaikote su nesėkmėmis – pirmaujate, galite būti čempionu ir staiga kažkas nutinka motociklui. Juk apmaudu?

Visko būna. Aišku apmaudu, bet per tiek metų susidėlioji savo psichologiją, būni stipresnis. Renaldas (aut.past R.Petrulionis) iš tikrųjų šiais metais dėl mano techninių kliūčių galėjo laimėti, bet jis nesusitvarkė su savo psichologija. Mes su juo apie tai diskutavom ir jis patvirtino. Paskutiniame čempionato etape buvo didelė įtampa, atvažiavo stiprūs Latvijos sportininkai. Jei nebūtų buvę latvių ir psichologija tvirtesnė... Jis šiame sporte dar tik kelis metus, bet manau, kad kitais metais jis bus tikrai stiprus mano priešininkas.

Dėl tų latvių... Sklido kalbos, jog specialiai pakvietėte Agrį Neiją į paskutinį etapą, siekdamas išsaugoti čempiono vardą?

Netiesa, mes ir su Renaldu sėdėjom ir kalbėjom apie tai. Jis irgi galvojo, kad aš specialiai tuos latvius pakviečiau, bet galiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyt -  tikrai nekviečiau. Nerijus Sipavičius gali patvirtinti, kad Rokiškyje miegojau pas juos autobuse ir pusę septynių ryto man paskambino A.Neija pasiklausti kelio, nes nerado trasos. Nerijus prabudęs klausė, kas taip anksti skambina. Pasakiau, kad atvažiuoja latviai. Tik tuomet ir pats sužinojau. Klausiau jų, kodėl nusprendė dalyvauti tose varžybose. Jie paaiškino, kad Latvijos čempionatas jau buvo pasibaigęs, tą savaitgalį kitų varžybų nebuvo, oras geras, kelias netolimas, todėl ir atvyko.

Kaip apskritai vertinate Lietuvos motokroso bendruomenę – ar ji draugiška? Ar pats bendraujate su sportininkais ne varžybų metu, ar jie tik konkurentai trasoje?

Yra visokių žmonių.  Aš bendruoju su vienais, kiti kalba apie mane daug visokių būtų ir nebūtų dalykų. Gandų ir apkalbų niekur neišvengsi. Stengiuosi bendrauti su visais.

Esate tikrai patyręs, profesionalus sportininkas. Ko gero sulaukiate prašymų patarti, padėti. Negalvojate apie trenerio veiklą?

Šiais metais labai daug žinių perdaviau Renaldui ir dėl to jis iškart pradėjo geriau važiuoti, pasiekė aukštesnį lygį. Net ir per kontrolinį laiką jis mane savotiškai aplenkė, tad manau, kad tos žinios pravertė. Man negaila.

Nebaisu, kad paskui aplenks ir varžybose?

Jei mokinys neaplenkia mokytojo, reiškia prastas mokytojas. Mano tokia politika.

O ką manote apie Vykintą Laurinską? Ar jis perspektyvus sportininkas?

Jam labai trūksta patirties bei treniruočių. Jei jis daugiau pasitreniruotų ir jam kas nors paaiškintų, kaip viską sudėlioti, manau, kad iš jo būtų galima padaryti gerą sportininką.

O pats sezono metu, kiek laiko skiriate pasiruošimui varžyboms, kiek treniruojatės?

Praktiškai jokių pertraukų negalima daryti, jau reikia ruoštis kitam sezonui. Jei nėra finansinių galimybių su motociklu važiuoti, tai reikia fiziškai treniruotis.

Vasarą varžybos būna beveik kiekvieną savaitgalį. Kiek kartų per savaitę tuomet treniruojatės?

Su motociklu gal tik vieną kartą per savaitę, bet fiziškai, galima sakyti, kiekvieną dieną. O prieš varžybas dvi dienas leidi organizmui pailsėti.

Važiavote motociklu su priekaba, paprastu motociklu, dabar keturračiu...

Sportuoti pradėjau nuo 50-tuko, man buvo 11 metų. Buvo 50-tukas, paskui buvo 125 cc, ir taip kilau tom klasėm. Paskui buvo keturių metų pertrauka, kai nelindau į motokrosą – tai buvo tais laikais, kai Lietuva atsiskyrė nuo Tarybų sąjungos. Po to pradėjau važiuoti su priekaba, buvau vairuotojas, po to šiaip su motociklu, ir galiausiai keturračiu.

O kas jus, būnantį 11-os metų atvedė į motokrosą, o ne kažkokį kitą sportą?

Nežinau, jaunystėj daug sporto šakų esu perėjęs, bet už motokroso taip ir užsikabinau. Tai kaip kokie narkotikai. Be jo ir nebegalima gyventi.

Kodėl išbandęs daug motociklų rūšių, pasirinkote keturratį?

Galbūt ir norėčiau sugrįžti į kitą klasę. Patiko važiuoti su „kaliaskėm“, bet ten reikia daugiau pinigų. Kai niekas neremia, labai sunku. Teko pasirinkti keturratį.

Šiemet visiems buvo staigmena, kad atstovavot „Euroditos“ klubą. Kaip jus prisikalbino?

Tai „Euroditos“ paslaptis.

Komercinė paslaptis?

Taip.

O kitais metais liksite tame pačiame klube?

Nežinau, dėl kitų metų dar nieko negalvojau, dar sunku pasakyti. Gabūt liksiu ir „Euroditoje“.

Kokius asmeninius tikslus sau keliate kitiems metams? Galbūt į platesnius vandenis planuojat keliauti?

Į platesnius vandenis su tokia finansine parama negaliu važiuoti. Viskas kainuoja. Kiek aš galiu sau leisti – tai važiuoti į Latviją ir po Lietuvą.

Esate perspektyvus sportininkas, galintis atnešti taškų, pasiekti neblogų rezultatų Europoje, bet dalyvavimą tarptautinėse varžybose stabdo finansai. Ar teisinga, kad sportininkai važiuoja iš tiek, kiek gali patys.? Galbūt kažką reiktų keisti sistemoje?

Šiais metais buvo pokalbis su federacijos atstovais. Esu pasakęs, kad  jei federacija man būtų bent padengusi kelionės išlaidas į Europos čempionatą, tikrai būčiau važiavęs. Bet jie nesutiko. Aš iš savo pinigų negaliu tiek skirti motokrosui.

Ne tik dalyvaujate, bet ir stebite varžybas. Ką iš augančios kartos, jaunimo išskirtumėte kaip perspektyviausius sportininkus?

Arminas Jasikonis gali labai daug ką pasiekti. Neatsimenu dabar visų vardų ir pavardžių, bet yra žmonių, kurie galėtų daug pasiekti. Tačiau viskas susideda į finansavimą.

O be finansų, kaip manote, kokių savybių reikia nugalėtojui – talento, darbo, noro?

Finansavimas labai daug lemia – tu gali sportuoti, daryti, stengtis, bet jei neturėsi lėšų atnaujinti technikai, nieko nepasieksi.

Važiavo ir jūsų dukra.

Taip, ji važiavo su 50-tukais ir 65-tukais, paskui perėjo į 85 сс klasę, bet tuomet nebeleidau važiuoti. Mergaitė lieka mergaite. Žinot, traumos. Pats esu daug susitraumavęs, žinau, ką tai reiškia. Nutariau, kad vaikas sulauks 18—os metų ir nuspręs, ką daryti.

O ant pirmo 50-tuko užlipti ir pabandyti važiuoti jūs paskatinot ar pati prašė?

Aš visada buvau prieš, ji pati labai norėjo. Bet kuo toliau, tuo labiau stengiausi atkalbėti. Sūnui leisčiau, bet dukrai nelabai noriu leisti. Tai vyriškas sportas. Dėl to, kad ji čia atvažiuos pirma ar antra, duonos iš to nevalgys. Tai yra hobis, o mergaitei čia ne vieta.

Per tiek metų motokrose patyrėte ir traumų, ir nesėkmių. Niekada nesinorėjo visko mesti?

Buvo visko, bet viskas užgyja ir vėl įsiveli į visą tą sukūrį.