Arminas stebinančiai  greitas ir užsispyręs trasoje, nenustygstantis vietoje ir už jos ribų. Jei vaikinukas negali išlieti energijos važiuodamas motociklu – lipa ant dviračio, šokinėja ant batuto, bėgioja, net stovėdamas vietoje neretai spyruokliuoja, o susižeidęs greitai įvaldo ramentus ir tempo nemažina. Linskmas, puikų humoro jausmą turintis sportininkas savas ne tik Lietuvoje, su juo sveikinasi, jį kalbina ir gerbia Latvijoje bei Estijoje, o šiemet Arminas puikiai pasirodė ir platesniuose vandenyse – Europos čempionate užėmė 8-tą vietą, o Europos Nacijų krose Olandijoje – 5-tą. Lietuvoje 85cc klasėje Arminas lygių neturi jau ne pirmus metus, tačiau įjungus diktofoną čempionas nekalbus. Akivaizdu, jam svarbiau, kad vertintų jo rezutatus ir važiavimo techniką, o ne žodžius. Tačiau ir paklaustas apie sezono pasiekimus, jis nepuola girtis, nors ir turi kuo – pirmiausia pradeda vardinti varžybas, kuriose savo tikslų įgyvendinti nepavyko ir kur reikėtų patobulėti.

Šis sezonas per visą tavo karjerą buvo vienas intensyviausių – dalyvavavai varžybose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Europos čempionato etapuose, Europos Nacijose, Pasaulio jaunių čempionate. Nebuvo sunku priprasti prie tokio tempo? Tai jau buvo ne tik savaitgalinės, bet ilgos kelionės.

Prie to priprasti sunku. Buvau labai pavargęs. Kelionės tikrai išvargina.

Kurios pasibaigusio sezono varžybos tau labiausiai įsiminė ir kodėl?

Olandijoje vykusios Europos nacijų motokroso varžybos, Europos čempionato etapai Italijoje bei Estijoje paliko geriausius įspūdžius. Šiose varžybose gerai suvažiavau, gerai sekėsi.

Pakruojyje per Mindaugines varžybos nebuvo sėkmingos – gavai traumą, bet labai greitai atsigavai ir tęsei kovą Europos čempionate. Po traumų, nesėkmių nebūna baimės vėl startuoti?

Truputį baisu tik pačioje pradžioje, bet paskui tai suteikia tik dar daugiau noro važiuoti, motyvuoja atsigriebti už prarastą laiką.

Koks jausmas gimtadienį švęsti trasoje? Ar teko ir ankščiau tai daryti?

Buvo ir ankščiau. Jausmas neblogas, tik tądien nelabai sekėsi važiuoti.

Juk laimėjai, net ir tuščia padanga.

Taip, bet nelengvos varžybos buvo.

O  kuri sezono pergalė tau smagiausia?

Manau, kad labiausiai nudžiugino Olandijoje Europos Nacijų motokroso varžybose pasiektas rezultatas -  pirmame važiavime buvau trečias, o antrame kritau ir likau penktas. Tai buvo aukšto lygio, panašiai kaip Europos čempionatas, varžybos.

„Miestų taurėje“ atstovaudamas Anykščius stipriai išgyvenai net dėl vieno prarasto taško. Kuo skiriasi asmeninės ir komandinės pergalės, rezultatai?

Man svarbesni asmeniniai rezultatai, smagiau, kai pats kažką pasieki, tačiau, žinoma, važiuojant komandoje nesinori nuvilti komandos draugų, jauti atsakomybę.

Prieš startus visada žegnojiesi. Tai tik graži tradicija, siekiant sumažinti jaudulį, ar tiki, kad kažkas iš aukščiau padeda ir saugo važiuojant?

Tikiu, kad padeda. Šį ritualą kartoju turbūt nuo pirmųjų varžybų. 

Pas Avo Leok‘ą treniruojiesi jau daugiau nei metus. Kaip vertini per visą laiką treniruotėse gautas žinias - ko išmokai, kur patobulėjai? Kaip manai, koks būtų skirtumas šio sezono pasiekimuose, jei nebūtum turėjęs galimybės treniruotis Estijoje?

Tokių rezultatų tikrai nebūtų. Išmokau važiuoti stabiliau, techniškiau, pasirinkti trajektorijas, važiuoti pakankamai greitai. Jei nebūčiau treniravęsis pas Avo, Lietuvoje gal ir būčiau čempionas, bet turbūt nebūčiau toks ištvermingas ir nebūčiau pasiekęs tokio greičio.
Rolandas Jasikonis: Be Avo pagalbos Europos čempionate patekti į dešimtuką nebūtų buvę jokių šansų. Jis labai daug mums davė, ir labai daug dar duos, jei pavyks ir toliau dirbti kartu, jei būsim sveiki, turėsim iš ko dirbti. Nieko nepasieksim be gero trenerio – tokio, kuris jau buvo pasiekęs labai aukštą lygį, pats važiavo, žino, kaip ten patekti, Aišku ir be savo užsispyrimo ir darbo nieko nebus.

O kaip apskritai vertini viso sezono savo rezultatus. Įgyvendinai savo tikslus?

Planuoti rezultatai Europos čempionate dalinai pasitvirtino, Pasaulio čempionate, deja, nepasitvirtino, Lietuvoje tikslai įgyvendinti. Apskritai sezono rezultatais esu patenkintas.
Rolandas Jasikonis: Tikslą patekti į dešimtuką Europos čempionate įgyvendinome gana lengvai, net ir nevažiavę keletą etapų, o pasaulio čempionate nepavyko papulti tarp 40 važiuotojų, nors tikėjomės papult į dvidešimtuką. Bet vėlgi, ten daug niuansų. Tai gera pamoka Arminui. Reikia pamatyti, kad nėra taip lengva, reikia dar daugiau dirbti, būti dar stipresniam. Tas pats buvo ir Taneliui Leokui – vienais metais nuvažiavo į pasaulio čempionatą – nepateko, kitais nuvažiavo ir laimėjo. Tai motyvuoja. Mums pasiekti gerą rezultatą sutrukdė Pakruojyje gauta trauma. Europos čempionate kovodami su Pauls'u Jonass laimėdavome, o jis Pasaulio čempionate antrame važiavime finišavo antras.Tai daug pasako ir apie mūsų lygį. Labai smagu, kad yra tokių konkurentų Pabaltyje, į ką galime lygiuotis, su kuo galime pasitikrinti jėgas.

Kokie kitų metų tikslai?

Europos čempionate tikslas pakliūti į top penketuką, Pasaulio čempionate – top aštuntuką ar dešimtuką.

O Lietuvoje dar planuoji dalyvauti čempionate?

Lietuvoje važiuosiu varžybose, jei bus laisvas savaitgalis, bet svarbiau Europos, Pasaulio ir Vokietijos čempionatai.
Rolandas Jasikonis: mūsų rėmėjas Rolandas Sakauskas „nepririšė“ mūsų prie Lietuvos čempionato. Nebelabai čia yra ką veikti su 85 cc. Ir šiais metais stiprių varžovų nebuvo, nebent T.Šileika atvažiuodavo, kitais metais daug kas pereina į aukštesnę klasę. Galima važiuoti su suaugusiais, bet motociklai stipriai skiriasi, didėja traumų tikimybė. Mes ant didesnio motociklo persėsti planuojam 2011-ųjų sezono pabaigoje.

Kaip ruošitės kitam sezonui?

Rolandas Jasikonis: Sausį važiuosime į Estiją – ten ruošimės kitam sezonui iki kovo vidurio, tuomet išvažiuojam į Italiją. Toks planas. Be pasiruošimo nieko nebus.

Taip pat labai svarbu rėmėjai. Arminas ir visa mūsų šeima esame labai dėkingi Rolandui Sakauskui už labai didelę pagalbą - be šio žmogaus mes tikrai nebūtume galėję nieko pasiekti, jis mums davė šansą. Dėkojame RG3 Lietuva, Maxima Racing Oil, Robert's Mx, Aurimui Milevičiui, Tomui Kološevskiui, UAB „Degesta“. Pastaruoju metu atsirado naujų žmonių, kurie mums padeda – tai mano dešiniąja ranka tapęs Irmantas Valma,  žurnalui "Motopress", MXnews.lt portalas, be kurių mes būtume neišvažiavę į Olandiją. Susiradome fizinio pasiruošimo trenerį – 1998 - 2007 m. Lietuvos lengvosios  atletikos rinktinės vyr. trenerio A.Stanislovaičio auklėtinį Mindaugą Pocių, kuris mus nukreipė į teisingą kelią.  Dėl fizinio pasiruošimo dabar esam ramūs, mums tik reikia dirbti. Turim gydytoją, kuris rūpinasi mumis  bei konsultuoja – Deividą Petkų. Ačiū „DP Breaks“, Aurelijui už pagalbą. Esame labai dėkingi Avo Leokui. Be šių žmonių mūsų palaikymo komandoje, nebūtume tiek pasiekę. Mums svarbi ne tik finansinė pagalba, bet ir moralinis palaikymas. Labai tai vertiname.